BUDA: "Esame tai, ką mąstome. Savo mintimis kuriame pasaulį."

Šis sakinys mane tiesiog pakerėjo šiandien. Perskaičiau, pasivartęs Laurent Gounelle knygą. Ir mane šie keli žodžiai pakerėjo.
Sau pasižadėjau, kad beveik visus savo teksto kūrinius nuo šiol pradėsiu šia sentencija. Tiesiog. Ji tokia visaapimanti.
Mes mąstome beveik visą laiką. Vyrai, anot psichologų, apie 70-80% laiko - apie seksą, ir tarpuose - apie reikalus ir tai ką suspėja. Moterys, anot psichologų, apie 50-60% laiko - apie poreikį įsipareigoti, ir tarpuose - apie neryžtingumą, apsipirkimą, paskalas ir t.t. Moterys galvoja gal ir ne daugiau, bet už tai kur kas įvairiau. Bet tik pažiūrėkit kokios faktiškai yra mūsų mintys? Jei pritaikom Budos formulę, tai mes būtent ir esame tai, ką mastome: seksu ir įsipareigojimų poreikiu, paskalomis, sportu, neryžtingumu, rizika, apsipirkimu, maistu ir panašiai...
Čia, aišku, suabsoliutinimas, ir juokingas ganėtinai, bet kita vertus, kaip greitai sustato turimų savo paties minčių vertingumą į vietas?
Jei suabsoliutinimą nuimtume, tai turėtume pripažinti, kad 90-95% mūsų minčių ir turi suktis apie mūsų poreikių tenkinimą, dar šiek tiek - apie artimųjų. Kažkiek, kiek ten lieka - apie platesnės visuomenės poreikius, ir tik paskutinis 0,1% turbūt natūraliai ir lieka kažkam, kas vadinama dvasingumu - viso to, ką mes čia darom įprasminimu. Nedaug lieka. Kaip vos 1% genų mus skiria nuo beždžionių, taip (turbūt, "linksmieji Kanados mokslininkai" vis dar skaičiuoja) tas 0,1% mus skiria nuo blogų, ardančių minčių.
Netgi dar daugiau - galimai tas 0,1% pats savaime skyla į dvi nevienodas dalis: tarkime, 51% - geros, "gėrio link" mintys, o 49% - "blogio link" mintys. Tas traputis 0,01% balansas ir lemia, kuriam, ar griaunam.
Jei Budos mintis absoliučiai teisinga (o to galima tikėtis iš tobulojo), išeina, kad mes kuriame tik 0,1% laiko. Dar duok Die. Jei balansas "gėrio link" su "blogio link" teigiamas. O jei ne, tai, laimei, tiek pat laiko teskiriame destrukcijai...Čia mums paradoksaliai pasisekė. ;) Kaip gerai, kad didžiąją laiko dalį visgi skiriame seksui, o ne destrukcijai.
Čia aš labai rimtai susimąsčiau: išeitų, kad tobulas žmogus - BUDA - turi praktiškai 99% minčių, skirtų "gėrio link"? Gal netgi 99,9, ar visą 100%. Kai padedi savo praktinį, iš gyvenimo patirties paimtą, rodiklį (0,01% nuo visų minčių) ir priešpastatai tobulo, šventojo, kad ir 90%, gaunasi labai ilgas tobulėjimo - minčių keitimo kelias. Jis tampa labai aiškiai suvokiamas: teks pakeisti 9 999 savo mintis iš 10 000 ;)

Įkvėpimas

Labiausiai mane gyvenime įkvepia...gyvybė. ;)
Banalu? Visai ne. Gyvybė perėjo neįtikėtinus išbandymus. Tai, ką perėjo gyvybė per 4 milijardus metų - neįsivaizduojamai žiaurūs išbandymai. Pirmas, ir įdomiausias klausimas - kaip gyvybė apskritai atsirado? Tai labai rimtas ir gilus klausimas. Jį gaubia dar daug paslapties. Vienas iš galimų požiūrių į šį klausimą galėtų būti netgi paties klausimo formulavimas: ar gyvybė atsirado? Ar ją kas nors sukūrė? Subtilus skirtumas, bet svarbus. Gyvybė kažkokiu būdu įsiveržė į buvimą. Kažkaip. Arba buvo pašaukta. Bet žinant, kaip ji elgėsi po to, aš labiau linkęs manyti, kad ji pati nusprendė būti.
Gyvybė 4 milijardus metų turėjo kovoti su sunaikinimo grėsme:

• ledynmetis, prasdėjęs prieš 750 milijonų metų, truko apie 120 miljonų metų. Jo metu visa Žemė (anot linksmųjų mokslininkų) buvo sukaustyta ledo. Vien tik ledas, net ekvatoriuje ledas, jokios tikimybės išgyventi;
• bet prieš 540 milijonų metų - iškart po daugiau nei 100 miljonų trukusio visiško ledynmečio - staiga prasidėjo Kambro sprogimas. Pribloškianti gyvybės formų gausybė (daugybę kartų sudėtingesnių, nei iki tol) pasipila iškart po pačio pragaištingiausio, šalčiausio ir ilgiausio ledynmečio, kai ekvatoriuje buvo minus 20 C. Atsirado reali galimybė atsirasti daugialąsčiams, t.y. - mums;
• dar vienas išmirimas laukė prieš 250 milijonų metų, Permo periodo vulkanų išsiliejimas (galimai, vadinamųjų Sibiro trapų bazaltų išsiliejimas, kai pusės Europos plotas Sibire buvo užlietas lavos, ir tai truko, nei daug nei mažai...apie milijoną metų). Galimai tai baisiausias išmirimas iš kada nors nutikusių, kurį pranoksta turbūt tik ilgasis jau minėtas ledynmetis. Gyvybė atsigavo vėl;
• po to krito meteoritas (vėlgi, anot liksmųjų mokslininkų) ir nušlavė dinozaurus; tik "bac!" ir viskas. Atsirado auksinė galimybė atsirasti žinduoliams. T.y. - mums;
• ir taip toliau, kai paskutinį kartą vos prieš 13 000 metų pasaulį galimai ištiko potvynis, ledynmetis ir dar vienas išmirimas, po kurio atsisveikinome bent jau su mamutais, bei didele, anot Nojaus, beveik visa žmonijos dalimi.

Gyvybė niekada nepasiduoda: asteroidai, vulkanai, ledynai, kosminis supernovų spinduliavimas, deguonies trūkumas, rūgštūs lietūs ir lavos vandenynai - visi šie mirties nešėjai tik pristabdė ir užgaišino gyvybės plėtrą, bet nesustabdė. Po kiekvieno išmirimo - naujos rūšys, daug geresnis prisitaikymas, dar daugiau įvairovės, dar daugiau...gyvybingumo. ;)
Gyvybė mums yra pavyzdys, kaip kovojama be atvangos, be mažiausio atsitraukimo nuo priešais stūksančio tikslo. Mes jai neprilygstame. Mes net nesuvokiame, kodėl ji to siekia taip užtkrintai - išgyventi. Mes net nesuvokiame, kad mes patys siekiame...išgyventi. Ir visaip bandom save įtikinti, kad turime (ir/vietoj to) kitokius tikslus. Ar tikrai?
Pastaruosius 50-100 metų pasinėrėme į visišką modernizmą, nusprendėme, kad galime būti dievais. Kur mus tai atvedė? Į vieną didžiausių išmirimų gyvybės istorijoje: nuolatinį rūšių nykimą dėl mūsų kasdienės veiklos (visgi, susijusios su išgyvenimu). Nešvarios veiklos, taršios veiklos, godumo apimtos veiklos, kai kitų rūšių sąskaita bandom išgyventi tik mes, žmonės, vienintelė rūšis. Kaži, kaip mums tai seksis: panašu, kad gyvybė jau kontratakuoja.
Kur dar mus tai atvedė? Prie "žaidimo dievais": mes bandome sukurti "naują gyvybę". Ir biologine prasme, ir...sąmonės prasme. Biologine prasme mes bandome menzūrose sukurti naujas DNR, naujas "dirbtines ląsteles". Sąmonės prasme - dirbtinį intelektą. Ir, ko gero, mums pasiseks. Mes sukursime naują gyvybę, galbūt, smarkiai patobulinsim save pačius. Pabaigai, labai tikėtina, kad mes sukursim ir dirbtinį intelektą. O jau čia mes susidursim su nežinomu ir visiškai nevaldomu faktoriumi. Dėl dviejų priežasčių: taip, dirbtinė gyvybė gali išslysti iš kontrolės ir pridaryti daug žalos. Bet ji išliks tuo, kas yra gyvybė - sieks išgyventi bet kokia kaina, ir, galimai, praturtins esamas gyvybės rūšis dar viena. Nenaikins pačios gyvybės. Galbūt žmones ir naikins, bet ne tikslingai, ne sąmoningai. O štai dirbtinė sąmonė beveik garantuotai tai padarys. Pirmiausia, dėl pačios sąmonės prigimties: mes - žmonės - visada padarome tokią išvadą, kad turime išgyventi mes (o ne milijonas kitų rūšių, galimai - net visa likusi gyvybė, išskyrus mus), nes mūsų sąmonė taip mums sako (tiesa - ne absoliučiai visada, bet sveikos psichikos atveju - neišvengiamai taip). Bet dar daugiau dėl to, kad dirbtinis intelektas greičiausiai bus pranašesnis, nei "natūralusis", biologinis-cheminis - mūsų. Jis, įvertinęs mus ir mūsų tikslus, turėtų padaryti dvi išvadas: pirmoji, tiesmukiška - kad mes prastesnė rūšis, ir dėl to neturime trukdyti siekti jam savo tikslų; ir antroji, kad pirmiausia reikia "išgyventi", kad ir ką tai turėtų reikšti dirbtiniam intelektui. O iš šių dviejų išvadų nesunku nuspręsti, kad žmonės - tiesioginė grėsmė naujam intelektui, naujajai sąmonei.
Visų pirma, noriu paklausti skaitytojo: kam mes apskritai kuriame dirbtinį intelektą? Šio projekto ištakos - banalios: mes daugybę dalykų darome ne todėl, kad reikia, o todėl, kad galime daryti. Taip pat dirbtinį intelektą kuriame dėl neįtikėtino savo pačių tingumo: kokios atsiveria galimybės tinginiauti, kai net galvojimo, skausminguosius kūrybos darbus, kuriuos neišvengiamai dabar turime daryti patys, bus galima užkrauti vergui - dirbtiniam intelektui? Mes tikimės turėti labai našų, galimai kur kas našesnį už mus, pagalbininką-vergą. Paklusnų vergą, kuris padidins mūsų galimybes. Pavyzdžiui, tokį dirbtinį intelektą mes galėtume pasiųsti į tolimas žvaigždes, kur žmogus paprasčiausiai negali nukeliauti dėl savo gyvenimo trukmės. Dirbtiniam intelektui keli šimtai metų neturėtų būti joks sunkumas, nes jis - galimai pagal savo prigimtį būtų labai ilgaamžis, ar net - nemirtingas (sąlyginai, lyginant su labai ribotu atskiro žmogaus amžiumi). To mes viliamės iš savo "kūdikio": kad jis bus labai sumanus ir labai paklusnus, ir nekels mus pavojaus. Naivoka. Žinant, kokia sąmonės (kad ir mūsų) prigimtis.
Dirbtinis intelektas yra modernizmo - žmogaus taip pat nepagrįstai naivaus tikėjimo savo "dieviškomis kūrybos galiomis" - produktas. Todėl, tikėtina, jis bus netobulas. Kaip ir viskas, ką mes - žmonės - išdarinėjame. Tai mane guodžia: gamta savo bandymus darė milijardus metų ir trilijonus kartų, o mes - tik tą pirmąjį. Tikėtina, kad naujoji sąmonė bus su tokiomis pat ydomis, kokios būdingos visam modernizmui. O tai reiškia, kad ji ne tik turėtų sunaikinti mus, kūrėjus, bet greitu laiku žlugti ir susinaikinti pati...
Gyvybė - niekada.